Si e nxijmė historinė nė njėqind vjetor
nga Artan Fuga
Pėrgjatė kėtyre muajve, nė atmosferėn e pėrkujtimit tė 100 - vjetorit tė Pavarėsisė, dashje pa dashje, vėmendja e shumė shkruesve nė media ėshtė tėrhequr drejt personaliteteve tė historisė sė Shqipėrisė, sidomos tė atyre tė gjysmės sė parė tė shekullit tė kaluar. Njė pjesė e kėtyre personaliteteve janė kontradiktore, njė pjesė tė pavlerėsuara nė kohėn e tyre, por tė falėnderuara mė pas, njė pjesė tė ndėshkuara nga historiografia e kohės totalitare dhe tė rinxjerra nė dritė mė pas, disa kontradiktore dhe me dritė hijet e tyre, njė pjesė tė ēuditshme, sikurse edhe jo pak, me qėndrime qė karakterizojnė nė mėnyrė jo koherente pjesė tė veēanta tė jetės sė tyre.

Sikur ėshtė njeriu nė pėrgjithėsi!
Nė media shohim kujtime familjarėsh, miqsh, pėrkujtime shoqatash, por edhe qėndrime zyrtare dhe gjysmė zyrtare, debate historianėsh, ndėrfutje politikanėsh nė fusha qė nuk kanė tė bėjnė edhe aq me politikėn e kėshtu me radhė.
Tė gjitha bėhen nė kėtė 100 - vjetor tė Pavarėsisė dhe ėshtė e natyrshme tė ndodhė, sepse nuk ka histori pa personalitete individuale njerėzish tė shquar, qė tė kenė vepruar nė njė ose nė njė tjetėr mėnyrė praktike, duke ndėrmarrė akte tė shquara qė kanė vulosur fatet e vendit. Deri kėtu nuk ka asgjė tė keqe. Duket se ēdo gjė ėshtė normale. Mirėpo nė kėtė pėrkujtim po vihet re se debatet, tensionet, dasitė e jetės sė sotme politike dhe kulturore po projektohen edhe nė vlerėsimin e historisė nė media dhe tė personaliteteve tė shkuara tė saj. Sapo njė individ apo njė pėrfaqėsues i njė force politike vlerėson me superlativa njė njeri tė shquar tė historisė sė Shqipėrisė, kundėrshtarėt e tij tė sotėm, kryesisht politikė, hidhen nė sulm kundėr tij dhe vlerėsojnė tė kundėrtit e vet tė asaj kohe. Edhe pala e parė kundėrpėrgjigjet, duke bėrė tė anasjellėn.

Rezultati duket. Tė gjitha personalitet historike tė vendit marrin hije, mbi ta hidhet baltė ose nga njeri krah politiko-kulturor, ose nga tjetri i mjediseve tė sotme shqiptare. Por, tė gjithė figurat tona tė sė kaluarės, marrin baltė atje ku prehen. Dhe brezi i ri nė vend qė nė kėtė 100 - vjetor tė marrė mesazhin, qė historinė e kėtyre 100 vjetėve, sido qė tė ketė qenė, me rastin e festės ėshtė mirė ta nderojmė si histori e popullit, duke i lėnė debatet njė herė tjetėr, duke prekur sa mė pak ndjeshmėrinė e grupeve tė ndryshme kulturore, pėrjeton sulme, sharje, ndaj atyre qė gjithsesi duhet t’i ketė shembull, ose sė paku figura respekti.

Vend e pa vend ringjallen debatet nėse mė mirė ishte Migjeni apo Fishta, shkrimtarėt dhe artistėt e prejardhur nga kultura dhe tradita katolike apo ata me prejardhje myslimane, kishte tė drejtė Zogu ndaj Fan Nolit, apo Fan Noli ndaj Zogut, ishte Konica qė ia bėnte mirė Monarkut, apo ishte Monarku qė kishte tė drejtė, ishte Lumo Skėndoja, qė kishte tė drejtė mbi Lame Kodrėn, apo kishte pasur tė drejtė ky i fundit mbi tė parin, dhe kėshtu pa fund. Dikush mund tė thotė : Por, ēfarė tė keqe ka? Vend demokratik jemi, fundja njerėzit mund tė debatojnė lirisht. Sigurisht. Lirisht. Askush nuk mund tė ndalohet tė shprehet nė media pėr atė qė mendon. Plot stacione televizive ka ku mund tė ngrihen e ulen vlera historike, plot faqe gazetash mezi presin qė tė mbushen me rrėfime nga mė tė vėrtetat, deri mė tė habitshmet dhe tė shpikura pėr tė tėrhequr lexues.

Puna ėshtė te etika nė kėtė 100 - vjetor. Nuk mundet qė me rastin e tij dhe pėr ta nderuar atė, debati nė media tė shndėrrohet nė tė kundėrtėn e vet dhe tė japė sirezultat qė opinioni publik tė shohė, sesi pėrdhoset historia nga palė kundėrshtare. Ka debate tė holla qė janė objekt pune i historianėve, nė rrethe tė ngushta, sikurse ndodh nė tė gjithė botėn. Nuk ka pėrse me ēdo rast, ēdo deklaratė tė mediatizohet, apo qė vetėm media gjeneraliste tė bėhet bartėsi i deklaratave ku anatemohen figura historike tė njėrit apo tjetrit krah. Jo me ēdo rast vlerėsimi i njė figure ka vend tė shoqėrohet nė ēdo herė me anatemime tė kundėrshtarėve tė tij tė asaj kohe.

Lipset pak etikė.
Po e vėrteta? Sigurisht, ka vend tė dalė, por ai qė nuk abuzon dhe nuk do tė abuzojė me tė drejtėn dhe privilegjin qė ka pėr tė grumbulluar rreth gojės sė tij mikrofonė statcionesh televizive, duhet tė mbajė parasysh edhe kontekstin se ku dhe kur i thotė ato fjalė. Mė kujtohet njė histori e kėndshme dhe kuptimplote e folklorit tė menēur popullor, qė kėtė etikė tė fjalės e ka pėrpunuar nė mėnyrė tė konsiderueshme. Ishte dikush qė kishte vendosur tė thoshte vetėm fjalė tė mira, t’iu drejtonte tė tjerėve vetėm fjalė tė mira. Dhe iu thoshte “O Zot u shtofshin e u shumofshin, o Zot paēi mė shumė vitin e ardhshėm!“ E ndante fjalėn nga konteksti i saj. Nuk ka gjė mė perverse. Kur njė ditė u ndodh para njė korteu tė pėrzishėm dhe sikurse e kishte zakon tha vetėm pėrsėrifjalė tė ėmbla e tė mira : “O Zot u shumofshin dhe u shtofshin vitin tjetėr! “ Sigurisht qė disa nga pjesėmarrėsit e korteut u prekėn dhe ia treguan qejfin.

Mirėpo, nuk ėshtė vetėm ana etike qė luan rol dhe duhet mbajtur mirė parasysh kur pėrmenden apo pėrgojohen personalitete historike. Duhet edhe njė metodologji e pėrpunimit tė informacionit historik, sepse pėrndryshe nė vend ta pėrkujtojmė historinė, rrezikon qė ta nxijmė atė, pikėrisht duke e pėrkujtuar. Iu ngjamė atyre krushqve apo dasmorėve qė nisen pėr nė dasmė, pinė e denden nė raki, kėndojnė e hedhin valle dhe pastaj pas njė fjale tė hidhėt, fjala
qet fjalėn, dhe pėrfundojnė duke nxjerrė koburet nga brezi.

Cila ėshtė ana metodologjike?
Kur ka pasur kėto muaj tė fundit referime mbi personalitetet historike deri nė kohėn fillimit tė Luftės sė Dytė botėrore, shpesh rimerren shkėmbimet sharėse dhe atakuese qė personalitetet historike tė asaj kohe kanė pas bėrė me njeri tjetrin. Dhe “historianėt” e sotėm i marrin kėto vlerėsime sikur vėrtet iu korrespondojnė tė vėrtetave tė kohės. Harrohet se kundėrshtari karikaturalizohet sa kohė qė ėshtė pėrballė nė luftėn politike. Sharjet nė zjarr e sipėr janė
konsideruar pas njėqind vjetėsh sisafi tė vėrteta, tė dokumentuara nga dokumente arkivore, tė gjetura nė fletė tė verdha gazetash tė dikurshme. “Ja dokumenti historik !” – thonė. Dhe harrohet se ai dokument historik dėshmon pėr pėrdorimin e disa epiteteve, tė disa konsideratave, nga njėra palė kundėr tjetrės, por nuk vėrteton aspak vėrtetėsinė e tyre aq mė pak objektivitetin, qė kanė pasur. Pėrndryshe, elitat e dikurshme do tė dalin ca turkoshakė, ca kolaboracionistė, ca merhumė, ca gjakpirės,ca agjentė tė fuqive tė huaja, aq sa edhe Ismail Qemalin, nė media po e trajtojnė si agjent grek e kėshtu me radhė.

Duke thėnė kėtė, as pohoj dhe as mohoj gjė, por kundėrshtoj qė epitetet e pėrdorura nė zjarrin e luftės politike tė merren si safi tė vėrteta dhe qė ne ta ndėrtojmė historinė tonė mbi bazėn e atyre. Do tė ishte vetėvrasėse. Po kėshtu, “historianėt” bėjnė edhe njė projektim tjetėr. Baltėn e hedhur pėrgjatė pesėdhjetė viteve tė njė historiografie tė pėrēudnuar totalitare, konceptet politike tė kėsaj periudhe, i projektojnė akoma mbi personalitete tė sė kaluarės historike, duke i konsideruar si “kostumi” qė iu duhet veshur atyre pėrjetė.

Ndėrkohė qė shpesh pėrdoren gazetat e kohės sė shkuar si dokumente historike. Nuk ka mė banalitet sesa tė konsiderohen gazetat e kohės si dokumente ekskluzive historike. Shkencat e komunikimit as nuk e qasin nė derė kėtė mendėsi dhe kėtė metodologji tė pėrmbajtjes, sikurse e quajnė. Shikonisi iraportojnė faktet e sotme historike gazetarėt e krahėve tė kundėrt! A thua nuk ėshtė e njėjta ngjarje, por sikur janė dy ngjarje tė ndryshme. Pėr shembull regjistrimin e lirė tė popullsisė, po tė bazoheshin te disa deklarata politike anti- regjistrim do ta quanin si tradhti kombėtare, shitje e interesave shqiptare te tė huajt, vepėr e spiunazhit tė vendeve fqinje e ēfarė tė mundnin!

Por, do tė harronin se sot nė Evropėn lindore nuk ka vend qė tė mos ketė bėrė regjistrimin e popullsisė “kokėr pėr kokėr” edhe mbi baza etnike. Harrojnė se sikur tė bėnte vaki qė kjo e drejtė t’iu mohohej shqiptarėve ta zėmė nė Serbi, apo nė Mal tė Zi, ne do tė kishim ngritur zėrin me tė drejtė, nė kupė tė qiellit. Kundėrshtari nė shtyp paraqitet me njė subjektivizėm therės dhe duke u nxirosur i tėri. Kjo ėshtė logjika e pamfletit. Dhe pastaj mekanizmat e ndėrtimit
tė pamfletit i harrojmė, duke ishndėrruar rezultatet e tij nė tė “vėrteta” historike. Aq mė shumė qė mekanizmat e veprės artistike i trajtojmė si burime historike. Dikush kėrkonte tė dinte nga unė njė ditė nėse njė poezi parodike e
Nolit kishte apo jo vlerė, sepse atje, shqetėsohej pyetėsi im, tiranasit paraqiteshin si dembelė, matjanėt si xhandarė, skraparllinjtė si kryelartė mė duket, e kėshtu me radhė. “Moj vajzė, iu pėrgjigja, pėrse shqetėsohesh, kjo ėshtė poezi, nuk ėshtė radiografi e popullsisė sė krahinave, as sociologji e multikulturalizmit shqiptar, as gjė prej gjėje. Unė shoh qė vjen rima, qė poeti ka vlerėsuar krahinat nga vijnė miqtė e tij, dhe ka stigmatizuar krahinat nga vinin armiqtė e tij. Kaq.
” Kėshtu subjektivizmi i luftės politike, mekanizmi i zhanrit mediatik, transformohet pas njėqind vjetėsh nė “dokument historik” me tė cilin ne gjuajmė njeri tjetrin sot, ndezim zjarret e urrejtjes sot. Jam i bindur se sikur ata pėr tė cilėt po flasim tė na shihnim nga bota e pėrtejme ku prehen do tė na thonin : “Po, ēfarė bėni o ju mbylltė dera, ju mbylltė? Po seriozisht i merrni grindjet tona tė asaj kohe? Po, ne jemi prej kohe miq me njeri tjetrin tani, sepse kėtu ku jemi na
bashkon njė gjė e madhe, ne bėmė aq sa mundėm dhe si mundėm pėr Shqipėrinė! Tė tjerat janė hollėsi qė i trajtojnė mėsuesit e historisė nė klasė me ēunat e gocat qė arsimohen. Nuk janė pėr media e debate politike.”

Mirėpo ka edhe mė. Kultura jonė ėshtė, dihet, kultura e fjalės sė mbajtur. Ne pėr besė pėr njė fjalė therim djalė. Trima tė ēartur. Japim fjalėn dhe kapemi pas fjalės. Pėrndryshe taksohemi si gėnjeshtarė. Nuk e njohim kontratėn e shkruar, por kontratėn verbale morale. Pėr njė fjalė rron burri. Por, duke u marrė me fjalėn, duke qėmtuar fjalėn si dokument historik, medien e shkruar si bartėse tė fjalės, bėjmė edhe njė gabim tjetėr trashanik. Harrojmė qė fjala ėshtė njė ekran qė mbulon tė vėrtetėn. “E ka thėnė”, themi, por harrojmė tė pyesim veten, nėse ai qė ka deklaruar diēka e ka pasur seriozisht apo jo, e ka thėnė si bindje apo jo, e ka ruajtur atė mendim edhe mė pas apo jo. Jo, ne i reduktojmė figurat historike te fjalėt dhe deklaratat e tyre, kėto tė fundit nė formėn e mediatizuar tė tyre, i ngurtėsojmė fjalėt, dhe qė andej rindėrtojmė figurėn historike. Ne nuk nisemi nga jeta pėr tė shkuar te fjala, por nisemi nga fjalėt pėr tė
shkuar te e vėrteta historike. E pamundur kjo rrugė, nėse nuk verifikohet me mjete tė tjera. Kėshtu ėshtė kur shpesh e vetmja mėnyrė pėr tė gjetur dokumente historike janė mediet prej letre tė sė kaluarės, si edhe fjalime nė raste institucionale, ku fjalimet pra janė shpesh simbolike dhe nuk shprehin tė vėrtetėn.

Nisur nga fjalėt ne nuk shohim se elitat shqiptare shpesh armiqėsore nė fjalė kanė pasur krushqira tė forta me njėra- tjetrėn, individė armiqėsorė me njeri tjetrin nė njė periudhė kanė ndihmuar njeri tjetrin nė ditė tė kėqija, apo i kanė harruar grindjet e tyre kur iu ėshtė dashur tė formojnė fronte tė pėrbashkėta, kundėr armiqve tė tyre. Rastet janė tė pafundme. Ballistė tė bashkuar me legalistė, social-demokratė tė bashkuar me monarkistė, monarkistė tė bashkuar me
komunistė, zogistė tė bashkuar me profashistė, Mbreti qė ndihmon me tė holla ish armiq tė tij, latifondistė tė bashkuar me majtistė, ateistė tė bashkuar me klerikė, e lloj- lloj aleancash qė askush nuk i sheh kur i kėndon ēarjes, pėrēarjes, ofendimeve reciproke nė media a fjalime publike tė personaliteteve tė sė kaluarės.

Kuptuar historinė keq, me metodė tė keqe, bazuar nė dokumente pamfletesh nė mediet prej letre tė dikurshme, konsideruar gazetat e vjetra si dokumente historike qė bartin, pa pasur nevojė tė interpretohen, tė vėrtetėn historike, debatuar pėr historinė nė media nėn prizmin e ndarjeve tė sotme, ne riprodhojmė sherrin. E kaluara transformohet nė njė mekanizėm tė legjitimimit tė politikave tė sotme kundėrshtare, por me njė ēmim : Nxirjen e historisė sė
shkuar pikėrisht nė kėtė 100 - vjetor. Pa etikėn e duhur, edhe kur fjala ka njė kuptim, e thėnė kur dhe ku nuk duhet thėnė, transformohet nė tė kundėrtėn e saj. “U shumofshin ! – tha ai. Asgjė tė keqe. Veēse e tha para njė korteu tė pėrzishėm.
Shkruani komentin tuaj!
Të fundit nga ky opinionist
 
.