Jetoj si nė njė kamp pėrqendrimi
nga Artan Fuga
Zoti Fuga, si do te na e pershkruanit femijerine tuaj?

Mbaj mend se si fėmijė, kam qenė pjesė e njė familjeje shumė tė madhe nė numur e qė jetonte nė njė ēati, flas per fundin e viteve ’50 dhe fillimin e viteve ’60. Gjyshėrit nga ana e babait, tė afėrm tė tyre, xhaxhallarė, ndonjė hallė, prindėrit, vėllai dhe motra mė tė mėdhenj se unė, fėmijė tė hallės qė ndodhej jashtė shtetit dhe qė i kisha si motrat e mia, pra gati njė ushtri e tėrė qė hera herės shkonte deri nė nja njėzet vetė. Mos tė flas kėtu pėr miq e kushėrinj tė gjyshėrve dhe prindėrve qė vinin nga Berati, Lushnja, Fieri, Skrapari, etj. dhe shpesh flinin e hanin me ditė tė tėra me ne. Kjo ka ndikuar, them nė sensin tim tė socializimit, pra i tė qenurit social. Nuk e njoh vetminė, veēse kur e kėrkoj vet, pėr tė qenė i qetė nė punėn time. Tė gjitha punėt njeriu mund t’i bėjė bashkė me tė tjerėt, kurse kur mendon, detyrimisht, ose mendon i vetėm, ose nuk mendon fare. Shumė miq tė mi mė pyesin se pėrse ėshtė kaq e vėshtirė tė bėsh punė intelektuale nė Tiranė, tė shkruash nė Tiranė, tė mendosh nė Tiranė? Pėrgjigja ime ėshtė shumė e prerė : Sepse Tirana duke pasur njė jetė sociale gati skizofrenike, ku individėt jetojnė ngjitur me njeri tjetrin, ku privatėsia ėshtė nė nivele tė ulėta, nuk e lejon njeriun qė mendon apo dėshėron tė bėjė punė intelektuale tė tėrhiqet nė “kėshtjellėn” e tij. Njeriu urban sot nuk e duron dot vetminė, nuk e pėrballon dot atė, prandaj e ka tė vėshtirė tė pėrpunojė alternativa personale, tė mendojė nė mėnyrė tė pavarur.
Fėmijėrinė e kam kaluar nė njė shtėpi me oborr ku familja ime jetoi me qira pėr rreth pesėdhjetė vjet dhe tani sigurisht e kam liruar prej disa vitesh pėr pronarėt e saj tė dikurshėm. Banoja nė njė lagje tė pastėr tiranase, me rrugė tė shtruara me kalldrėm tė bukur, me shtėpi me qerpiē shumica, me kopshtije tė mėdha ku kishte lėndina, kullosnin delet e banorėve, dhe me plot hije, me cezma nėpėr oborre, pemėt sa nuk kėputeshin nga frutat, fiq, rrush, dardha, mana, etj. Vetėm nė oborret e gjithkujt kishte dhjetra pemė frutore, sepse banorėt e asaj kohe frutat dhe njė pjesė tė perimeve, domate, tranguj, qepė, patate, as bėhej fjalė qė t’i blenin nė Pazar, por i siguronin nė kopshtijet e tyre. Tė zotėt e shtėpive ishin artizanė, pėrgjithėsisht, shtresė e mesme, qė nuk vareshin as nga pronarė tė tjerė, firmash a korporatash, as nga burokracia e shtetit, media e tyre ishte biseda mes komshinjsh, njerėz autonomė, me dinjitet, qė jetonin brenda mundėsive dhe kufizimeve tė njė bote etike ndofta konservatore, por shumė tė qetė, tė stabilizuar dhe pa shqetėsime ekonomike. Papunėsia dhe kotėsia nuk kishte kuptim pėr ta. Respekti i brezave ishte perfekt. Besimi te Zoti iu qetėsonte shpirtin. Solidariteti mes komshinjsh ishte shumė mė tepėr se ēdo sigurim jete i tanishėm.

Mbaj mend se im atė, Myqeremi, njė administrator me profil ekonomik i shtetit tė kohės, kishte dėshirė tė rikrijonte sa mundej njė atmosferė bujqėsie nė mikromjedisin tonė tė vogėl prej disa dhjetra metra katrorė. Atėhere pėrjetoja njė atmosferė tė vėrtetė shirje dhe korjesh. E gjithė familja sikurse komshinjtė tanė tiranas, viheshin pėr tė mbjellė misrin, domaten apo bimėt e tjera, dhe po kėshtu mobilizoheshin tė gjithė pėr tė mbledhur frutat, perimet, qė i shpėrndanim pastaj nėpėr miq, komshinj, kushėrinj sa mundeshim.

Si fėmijė pėrjetova ndarjen e madhe tė dy botėve. Shtėpinė e kisha te rrugica “Islam Alla”, N° 41, njė rrugė e mrekullueshme e Tiranės sė vjetėr qė lidh sot rrugėn Myslim Shyri me rrugėn e Kavajės, kurse shkollėn e bėja qysh nė klasėn e parė te “11 janari”, nė Tiranėn e re. Ishin dy botė tė ndryshme. Nė mėngjes isha nė botėn e shkollės, fėmijėve tė tė ardhurve nė Tiranė, si puna ime, familje e ardhur nga Berati qysh nė 1944, fėmijė nėpunėsish a funksionarėsh tė administratės sė kohės, ku ndihej se jetohej sipas normave ideologjike tė kohės, gjuhė tjetėr, veshje tė tjera, hierarki tjetėr, pse jo edhe tangėrllėqe tė tjera, vetura, ambicie, hije e prindėrve nė shkollė. Kurse pasdite, atje te lagja tiranase, ishte njė botė autoktone, theks tjetėr i gjuhės, “gomarit” qė i thosha “gomar” nė mėngjes, pasdite duhet t’i thosha “gamor” nė dialektin tiranas, kurse nė darkė nė shtėpi, theksi shkonte nė jugoren e butė beratase tė gjyshėrve tė mi. Tre thekse tė ndryshme brenda ditės. Ndaj mė vjen tė qesh e tė qaj kur sot gjuhėn standarde e shohin si ruajtje e njė norme ekskluzive dialektore kundėr tė tjerave. Sikur njeriu ėshtė i paaftė tė adoptohet dhe tė notojė nė disa dialekte.
Fėmijėria ime ka qenė kėshtu e plotė dhe nė njė mikromodel ku mbizotėronte paqja, respekti reciprok, solidariteti i madh familjar, bashkėpunimi mes brezave, puna, bujqėsia urbane, tradicionalja e mbėshtetur te konservatorja qė transformohej gradualisht, nė njė mjedis ku prindėrit ateistė respektonin pafundėsisht besimin e fortė mysliman tė gjyshėrve, qė faleshin, agjėronin, luteshin. Gjyshi im lexonte duke kėnduar nė arabisht Kuranin e shenjtė. Varianti qė shihja nė shtėpi i islamit ishte ai i gjyshit tim, Ismailit, njė administratori tė lartė tė komunitetit kombėtar mysliman, me pronėsi tokash, i cili kur ecte nė oborr, e mbante kokėn ulur. “Pse o gjysh ecėn ashtu lehtė e nuk e mbėshtet kėmbėn fort mbi tokė, pėrse e mban kokėn ulur?” E dini si mė pėrgjigjej? “Ka shumė milingona qė ecin pėr tė gjetur ushqim dhe nuk duhen shkelur se ėshtė gjynah nė fenė tonė, jeta e gjallė nuk ėshtė pronė e robit, por e Allahut.” Nuk shante kurrė, nuk fliste kurrė pas shpine, nuk dinte tė bėnte keq, nuk gėnjente kurrė, nuk ngrinte kurrė zėrin, si ai, si Resmija e shoqja, e cila rrinte tėrė kohėn me tė zeza. I kishin vrarė gjashtė tė afėrm, djem tė rinj, vėllezėr dhe kushėrinj tė parė, nė luftė pushtuesit dhe kolaboracionistėt. I ishte nxirė jeta, por nuk nxorri kurrė njė llaf. I kujtonte dhe i qante. Brezi ynė i lindur nė ato vite, mos harroni ėshtė rritur kur ende aroma e luftės nuk kishte ikur. Ne jemi brez i luftės, nė njė farė kuptimi. Prandaj...

Nė atė familje numeriksiht tė madhe, jetonin individė me pėrvoja jetėsore dhe fate jete krejt tė kundėrt, e megjithatė mbretėronte paqja dhe mirėkuptimi. Gjyshėrit nga babai, tė shpronėsuar, por fakti i tė qėnurit patriotė, i bėnte tė njehsonin Luftėn Nacional – Clirimtare me pushtetin e atyre viteve. Kurrė nuk thanė njė fjalė tė keqe pėr shpronėsimet e mėdha qė kishin pėsuar dhe i kishin shkėputur nga terreni i tyre ekonomik dhe social shekullor.
Iu dukej se bota po bėhej pak e nga pak mė e drejtė ashtu.
Shqipėria pėr t’a ishte mbi regjimet politike tė cilave nuk iu a vinin shumė veshin. Shtėpia e tyre nė Berat ishte njė bazė ilegalėsh gjatė viteve tė Luftės nė njė lagje me famė, poshtė Kalasė, nė Murat Celepias. Prona qė u grabitėn dhe kurrė nuk iu kthyen familjes qė jeton nė gjendjen e tė vjedhurit qė nuk merr dot kurrė hakun e vet. Kongresi i Lushnjės u mbajt nė shtėpinė e klanit Fuga tė Lushnjės qė ishte njė degė e ardhur nga rrėnja e tyre e Beratit. Ndėrkaq, nėna ime, Shpresa, e cila u pėrjashtua nga shkolla qysh nė njė moshė tė re, nga Instituti “Nėna Mbretėreshė” e Tiranės, prej vitesh na fshehu diēka, sepse si duket nuk dėshėronte tė na trembte apo tė na hidhėronte fėmijėrinė. I jati i saj, Rasim, avokat, delegat i Kongresit tė Lushnjės, dhe vėllezėrit e saj, njė pjesė arsimuar nė Francė, Itali, etj., paskėshin qenė tė dėnuar politikė nga rregjimi, tė prejardhur nga njė familje e pasur me banim nė Fier, e me origjinė nga Gjirokastra, kurrė nuk u pajtuan me sundimtarėt e kohės. Kėtė gjė e kam marrė vesh relativisht vonė, aty nga mosha e adoleshencės dhe jam tronditur. I dija se nuk ishin nė jetė. Askush nuk fliste pėr ta. Qė nga ajo kohė e shihja me kėrshėri dhe e vrojtoja me dhimbje, por edhe me kurreshtje nėnėn time pėr tė parė gjurmėt e dramės te ajo.

Pra nė atė shtėpi kishte njė pluralizėm ideologjik. Nė atė mjedis jam rritur dhe ajo kulturė a model social ka lėnė gjurmė te unė. Bashkėjetesa. Ateistė e besimtarė, ish bejlerė e komunistė, tė shpronėsuar dhe shpronėsues, ish tė burgosur dhe studentė tė drejtėsisė, femra pa shkollė dhe femra tė arsimuara, skeptikė ndaj rregjimit dhe njerėz qė besonin sinqerisht te Bota e Re, funksionarė tė shtetit qė tranformoheshin pasdite nė bujq qė mbillnin e vilnin, njerėz qė lexonin kuranin dhe njihnin ligjet sheriatit, dhe ekonomistė qė studionin Marksin dhe ekonominė politike tė tij, tė gjitha rrymat, prirjet, ndjesitė, pėrvojat, nuk sillnin asnjė tė ēarė.


Cfare kujtoni me se shumti nga prinderit tuaj ne femijeri? Keshillat qe ju jepnin?
Kėshillat nuk i mbaj mend edhe aq shumė. Kam pėrshtypjen qė njė fėmijė mė shumė se nėpėrmjet kėshillave, edukohet me anė tė modelit tė sjelljes tė prindėrve tė tij. Sikurse ēdo fėmijė, edhe unė duhet tė kem pėsuar kėtė ndikim nga prindėrit e mi, Myqerem dhe Shpresa, tė cilėt sa isha fėmijė dhe i ri, i adhuroja jashtė mase, ata ishin drejtėsia, shembulli, modeli pėr t’u ndjekur, dashuria, kurse mė pas, ndonėse mendimet dhe bindjet tona filluan tė divergjojnė, i doja dhe respektoja pa fund pėr mėnyrėn e tė jetuarit dhe gjithēka kishin bėrė nė jetė dhe pėr mua personalisht.
Shembulli i nėnės ishte traumatizues dhe shtypės. Nėn presionin e kohės, ajo nuk kishte tė drejtė tė mbante lidhje me familjen e saj. Ruante biografinė e vet dhe tė familjes sė saj. Nė fakt, ndarja me tė i kishte ndodhur qysh gjatė Luftės, kur braktisi njė familje tė pasur, edhe doli ilegale. Ndofta ėshtė nga gratė e para shqiptare qė mori rrugėn politike antipushtuese. Mė vonė punoi vite tė gjata nė diplomacinė shqiptare tė kohės, sipas mėnyrės sė saj, dhe rregullave tė kohės, por besoi e bindur nė ndėrgjegjen e vet se po i shėrbente vendit.
Nė ora tetė tė mbrėmjes duhej si fėmijė apo adoleshent tė isha nė shtrat. Asnjė minutė mė vonė. Kur ajo kthehej nė shtėpi nga punėt e saj ky rregull duhej tė ishte zbatuar. Asnjėherė nė shtrat pa bėrė banjė. Kur merrte vesh, se ndonjėherė ne fėmijėt nuk e kishim respektuar kėtė rregull pastėrtie dhe edukate, na kishte zėnė gjumi tė lodhur nga mėsimet a lojrat tona tė pasdites, rregjimi korrektohej. Ngriheshim nga gjumi pa shumė pėrkėdhelje dhe kalonim rregjimin e banjės mbrėmėsore. Rregull, rregull, rregull. Nė tė veshur, nė tė ngrėnė, ku seicili kishte vendin e vet nė tavolinėn e ngrėnies dhe nuk mund t’a ndryshonte kurrėsesi, rregull nė ta folur, ajo, bija e avokatit dhe e prejardhur nga njė familje shumė e arsimuar e Perandorisė, kushėrira e Cabejt dhe me nėnėn e saj nga ajo derė, diplomatja me familje tė persekutuar kėrkonte rregull nga fėmijėt e saj. Kam pėrshtypjen se gjithēka te ajo bėhej sipas njė morali tė rreptė, rregullash strikte, normash qė i zbatonte deri nė njė.
Njė ditė padashur u ndodha pranė saj ndėrkohėqė ajo po gėrmonte nė disa dosje me dokumenta tė vjetra arkivore qė i pėrkisnin. Ishte njė ditar i vjetėr. U bėra kurioz dhe i thashė : “Shoh se qenka shkrimi yt, mė lejo t’i hedh njė sy.” Ishte njė ditar qė kishte mbajtur gjatė Luftės, kur ndodhej nė njė shpellė tė maleve tė Skraparit, e rrethuar nga bora dhe nazistėt, e sėmurė me tifo, nėn mbrojtjen dhe kujdesin, besėn e familjeve patriote skraparlie, pikėrisht e familjes nga rrjedh gazetari dhe miku im, Roland Qafoku, ajo shkruante tė vėrtetat e saj, ndofta tė fundit. Pa gėnjeshtra dhe hipokrizi. Cfarė shkruante? Ajo, tetėtmbėdhjetvjeēarja kritikonte veten sepse kishte bėrė dy gabime tė mėdha. E para, sepse njė ditė i kishte shkuar ndėrmend pyetja, gjatė operacionit nazist tė dimrit : “A do t’a fitojmė dot luftėn?” E quante njė ndjenjė disfatiste. Dhe e dyta, e brente ideja e fajėsisė se kėtė mendim qė i i kishte kaluar nė kokė, nuk kishte arritur t’ia thoshte komisarit tė saj. Ja kėto shkruante tetėmbėdhjetvjecarja, e pėrjashtuar nga shkolla pėr patriotizėm, rrėmujaxhesha qė bashkė me shoqet e saj prishėn ceremoninė nė kinema me prani tė Jakomonit, qė shpaloste me tė tjera flamurin kombėtar, e bija e pronarve tė mėdhenj patriotė. E mendoni goditjen time? Sinqeriteti, ideali, vetėfajėsimi, indoktrinimi, inoēenca, besimi te njė ēėshtje e madhe, e tė tjera.
Im atė ishte tjetėr. Ai i donte malet e Skraparit ku kishte luftuar bashkė mė shokė, Beratin, djalė qyteti mijravjecar, e donte sikur tė ishte njė qenie e gjallė prej mjalti. Seē kishte prej andej njė ndjejnjė superioriteti tė butė qė e shfaqte duke duke ndihmuar tė tjerėt, duke falur pa fund, duke harruar tė keqen, duke mos e menduar atė. Mos harroni ishte njė djalė beu, qė ngriti nė luftė veē tė tjerash pikėrisht edhe bujqit qė punonin nė tokat e atit tė tij. Historia tė ēuditshme. Bujq, qė kur vinin tashmė si qytetarė tė lirė pėr vizitė te ne nė shtėpi, gjyshit i drejtoheshin : “Ismail bej”, kurse tim eti, qė e kishin edhe deputet pėr disa legjislatura : “Shoku deputet”. Nuk e mora dot vesh kurrė nėse respektonin deputetin si djalin e beut, apo beun e respektonin si babain e deputetit, apo tė drejtuesit tė Luftės. Por, mė duket se nė ndonjė rast respekti pėr beun ishte mė i thellė dhe mė i rrėnjosur sesa pėr deputetin. Kishte prej tyre syresh, fshatarė tė thjeshtė, tė mirė deri nė pafundėsi, qė nuk e bėnin dot fare dallimin, emrin kishin ndryshuar gjėrat, por nuk kishte ndryshuar thelbi i vėrtetė i tyre. Dhe vėrtet, a ndryshojnė rregjimet, apo ndryshojnė vetėm fjalėt me tė cilat ne i quajmė marrėdhėniet politike dhe ekonomike tė kohės? Sot kur lexoj Gustav Le Bon qė i pėrmbahet idesė se revolucionet shpesh janė vetėm ndėrrim i fjalėve me tė cilat ne quajnė sendet, bie nė mendime dhe mė kujtohen fshatarėt apo qytetarėt qė vinin vizitė nė shtėpinė time, ku ish beu ishte deputet dhe deputeti ish bej.
Im atė mė cudiste dhe shpesh edhe mė krijonte probleme me thjeshtėsinė e tij dhe gjendjen e vet tė natyrshme. Nuk lėvdohej kurrė. Pata fatin qė sa herė ai shkonte me shėrbime tė gjata nėpėr Shqipėri dhe une isha me pushime, mė merrte me vete. Nuk e di pėrse e bėnte kėtė. Nuk donte tė ndahej nga familja, donte tė argėtohej nė orėt e lira, donte tė mė mėsonte nocionet e para tė ekonomisė politike? Kushedi. Nė kėtė mėnyrė qė i vogėl nisa tė njoh cdo cep tė Shqipėrisė, njerėzit e saj, t’i dua dhe t’i respektoj nė punėn e tyre. Shihja malet madheshtore nė Jug e nė Veri, lėndinat e buta tė sapocliruara pėr disa ditė nga bora, lumentė e rrjedhshėm, bostanin e Divjakės qė duhet medoemos tė dilte nė tregun botėror disa ditė pėrpara shalqinit bullgar, baxhot e maleve, grykat e Pėrmetit, freskinė e lokaleve tė fabrikave ushqimore, por edhe trishtimin e qyteteve tė reja industriale, monotoninė e jetės urbane dhe rurale, varfėrinė e skajshme tė shumė shtresave, tmerrin e minierave qė nxirrnin flori, por qė mbi tokė mė trondisnin me mencat e lokalet pa dinjitet e respekt pėr njeriun.
Mbaj mend se kur mė merrte pėr tė shėtitur nė rrugėt e Tiranės nė mbrėmjet e lira, gjithėmonė mė fliste pėr punėt e tija, pėr mėnyrėn si e kuptonte botėn dhe ngjarjet. Ishin pėr mua, njė fėmijė ndofta gjashtė vjeēar leksionet e para tė sociologjisė, ekonomisė politike, historisė. Atėhere zbavitesha, sepse mė dukeshin si pėrralla, ndjeja edhe krenari sepse im atė mė fliste sikur tė isha i madh. Por, mė vonė u lemerisa nga kjo qė kisha nė kujtesė? Mė erdhi njė ditė pyetja nė mend : Pėrse im atė mė fliste pėr kėto ēėshtje nė formė rrėfimi ndėrkohė qė shėtisnim tė dy, mė tregonte gjėra qė ai mė pas nuk ia pėrmente askujt tjetėr? Ndofta ishte njė e folur me vete, nėn presionin e kohės, ndofta ishte njė rrėfim si ai qė legjenda kėrkon t’i bėhet gurit, pėr t’u cliruar nga barra e ankthit, ndofta ishte i bindur se kėshtu fuste te unė arsyetimin social, nuk e di. Ka mbetur njė enigmė. Ai nuk la kujtime tė vėrteta.
Pastaj pas viteve 60, nė vitet 70, puna e administratorit tė lartė nė shtet erdhi dhe u bė njė skėterrė e vėrtetė. Ndjej hidhėrimin e tij, tė njė njeriu qė besonte se Bota e Re ishte e mundshme, kur u mbyllėn kishat dhe xhamitė, aty nga viti 1967. Nuk e di se ēfarė mendonte nė tė vėrtetė i biri i adminsitratorit tė komunitetit islam. Nuk di se cfarė mendonte babai im, ish studenti i Normales sė Elbasanit, ai qė kishte braktisur studimet pėr letėrsi nė Firence dhe u kthye nė atdhe nėn ndikimin e Qemal Stafės pėr tė marrė pjesė nė rrezistencėn antifashiste. Por, e dėgjoja shpesh tė thoshte : “Jo asgjė e keqe nuk na erdhi nga klerikėt pėrgjatė Luftės, ata janė patriotė.” Fliste sigurisht pėr klerikėt qė kishte njohur.
Pesimizmi iu rrit kur nėn efektin e njė stalinizmi ekonomik ekstrerm dhe tė revolucionit kinez, u pėrshpejtuan masat pėr shtetėzimet e artizanatit tė vogėl, tė punishteve tė vogla private, tė shitoreve, si edhe u ngurtėsuan format e shpėrblimit nė bujqėsi, si normat kolektive etj. Cfarė kanė me fshatarin e shkretė qė ka ardhur tė shesė nė qytet, xhanėm, - shprehej me trishtim – pėrse duhet t’a ngrenė me polic. Ishte i bindur se pa individualizėm, asnjė motivim ekonomik nuk mund tė bėhej. Lufta e famshme kundėr buraokratizimit, ishte pėr tė njė betejė kundėr administratorėve dhe teknicienėve nė emėr tė militantėve partiakė qė pėrmbysnin gjithēka. Nė kėtė pikė ai ishte cinik, aq cinik sa mund tė ishte ai. Ndėrkaq izolimi ekonomik nga Kina, pėr tė, nuk kishte dyshim se do tė rrėnonte njė herė e mirė vendin.
Pėrse i them kėto? Sepse modeli i tim eti ishte ai i njė kritike, mė mėsoi kritikėn, por kritikėn konstruktive, pa mllefe, pėr tė mirė, pėr tė ndrequr, gjithėsesi tė mbėshtetur nė argumente. Ata, prindėrit cdo gjė e kishin bėrė kundėr interesave tė tyre tė ngushta, nė emėr tė idealit, tė drejtė apo tė gabuar, pak rėndėsi. Ata mė mėsonin me shembullin e tyre se mė sė pari ėshtė ideja, kurse interesi i ngushtė vetiak nuk i sjell lumturi njeriut, ėshtė efemer, nuk mjafton pėr tė mbushur njė jetė.


Keni qene femije relativisht i qete apo e kunderta? Na rrefeni disa pasazhe nga ajo kohe?
Shumė i qetė, me ēfarė mė thonė mė tė rriturit dhe me ēfarė mbaj mend vetė. Kujtimet duhet tė jenė tė panumurta, si tė ēdo njeriu tjetėr, duhen shkruajtur vėllime kujtimesh qė tė mund t’i pėrmbledh. Por, ato nuk i interesojnė njeriut, ndofta vetėm fėmijės sime.
Duhet te kem qenė katėr ose pesė vjeē, kur mora sėmundjen virale tė verdhėzės, qė atėhere quhej botkin. M’u desh tė shtrohesha nė spital pėr tre javė, nė pediatri. Mė ēoi nėna atje, dhe nuk kuptova se do tė mė mbanin tė izoluar. Kisha kujtuar se do tė bėja njė vizitė tė thjeshtė te mjeku dhe do tė kthehehsha pėrsėri te “Islam Alla 41”, nė familjen time tė qetė dhe numerikisht tė madhe. Por, jo, mė veshėn njė palė pizhame, mė futėn nė njė dhomė mė vete, dhe nėna u largua duke mė lėnė nė dorė tė infermiereve. Tronditja ime ishte e pamatė. Mė kishin shkėputur nga prindėrit, nga gjyshėrit, nga lodrat e mia, nga kopshti paqėsor me pemė, nga miqtė e mi tė vegjėl, komshinjtė, nuk kuptoja. Nisa tė qaj dhe e mbaj mend edhe sot se bėrtisja, protestoja, thėrrisja, thosha fjalė qė preknin personelin, ndjenja njė poshtėrim, njė fyerje, njė tradhėti, njė braktisje. Kam mbajtur kėto ligjėrime e vajtime pėr orė tė tėra deri nė ngashėrim. Mė kujtohet qė nxirja fjalė tė rėnda nga goja pėr njė pesė a gjashtėvjeēar : “Mė ktheni mamanė time!”, etj. Nuk e dija qė pėr aq orė sa ulurija ashtu i thyer nga dhimbja, nėna ime priste tė pushoja diku nė njė dhomė tjetėr. Por, isha i dėnuar me izolim. Isha rrezik pėr tė tjerėt. Kėta tė tjerėt, kur iu rrezikon shėndetin, edhe tė mbyllin...
Mė kujtohet njė dramė tjetėr fėmijėrore kur vajta pėr herė tė parė nė klasė tė parė, ku na priti mėsuesja ime e parė, njė edukatore e shkėlqyer, njė zonjė e vėrtetė, e dashur, e rreptė, e saktė, racionale, Thomaidha Gramatiku. Motra njė ditė mė parė mė kishte mbėshtjellė librat dhe fletoret me njė letėr tė bardhė tė shkėlqyer. Kishte punuar e gjora, disa vjet mė e madhe se une, nxėnėse nė tė njejtėn shkollė, pėr t’i bėrė librat dhe fletoret e mia tė bardha si bora, me etiketa tė vizatuar me ngjyra ku shkruhej emri im :
“Artan Fuga,
klasa e parė A,
shkolla 11 Janari.”
Canta poashtu ishte dritė nga pastėrtia. Kur u futėm nė klasė, ndėrsa prisja tė lavdėrohesha nga mėsuesja, gjeta njė lloj indiference nė sytė e saj. Pėrpos kėsaj ajo na tha tė hiqnim mbėshtjellėset e bardha, disa nxėnės i kishin mbėshtjellė me gazeta, me fletė revistash, disa me letėr tė bardhė tė ashpėr, kurse unė, me njė cilėsi tė lartė. “Hiqini mbėshtjellėset” – tha zysh Thomaidha. Ajo donte qė ne tė shihnim kopertinat e librave dhe t’a fillonte shpjegimet qė andej. Por, une e mora sikur ajo tha se mbėshtjellėset nuk duhen mė. Sapo dola nga shkolla, i kam shqyer tė gjitha ato, i zhvesha sėrish me libra dhe fletore, dhe kur erdha nė shtėpi, gjithė hundė e buzė, ia tregova motrės, e cila u lebetit: “Cfarė ke bėrė kėshtu ?” – mė tha. “Nuk duhen”, na tha zysha, iu pėrgjigja unė. Ajo pastaj mė sqaroi se kishte qenė fjala pėr t’i hequr mbėshtjellėset vetėm pėr njė ēast dhe jo pėr t’i grisur e hedhur poshtė. Gjithė pasditja kaloi duke rimbėshtjellė librat e fletoret. Por, kėtė rradhė edhe durimi i motrės kishte sosur, edhe letra e bardhė e shkėlqyer kishte mbaruar. Kishin ngelur vetėm faqe gazetash. Kjo dramė e vockėl shenjoi pėr vite e vite me rradhė sjelljen time ndaj librave tė shkollės qė nuk ishin edhe aq tė mirėmbajtur.

Ku i kalonit me se shumti pushimet verore ne ate kohe?
Nė Durrės. Nė plazhin e Durrėsit. Unė kam shkruar pėr Adriatikun, pėr plazhin e Durrėsit, pėr qytetine Durrėsit. Atje jam rritur gjatė verės, fillimisht si fėmijė me familjen time, pastaj si i ri me shokė e miq, nė kabina plazhi, hotele, apartamente vilash si quheshin atėhere, vetėm ēadrat nuk kam provuar. Kam shkruar nė libra dhe kam folur nė intervista, pėrshembull te “Rrota e Mundimit”, por kurrė nuk do tė pushoj tė flas pėr ndikimin e plazhit tė Durrėsit, tė trenit qė na ēonte atje, tė jetės atje, mbi mua dhe mbi tė gjithė brezin tonė. Mbi gjithė shoqėrinė shqiptare.
Atje te bregu i detit nė vitet ’60 ne mėsuam lakuriqėsinė e trupave tė tjerėve, lojėn e futbollit nė plazh, demokracinė natyrore brenda diktaturės politike, lidhjen me natyrėn, aromat e kremrave, aranxhatat, akulloret, kasatat e Bllacės, pamė turistėt e Hotel Adriatikut nga larg si tė ishin mbinjerėz se nuk lejoheshim t’iu afroheshim atyre, kėnaqėsinė e tė notuarit nė ujėrat e freskėt, fuēiat qė qarkonin zonėn e detit tė lejuar pėr not, pėrjetuam kolektivitetin e ēadrave, kabinave prej druri tė ngushta ku tė merrej fryma tė jetoje. Gjithė qejfi ishte se fuēia si tabu ndaluese ishte gjėja mė tėrheqėse nė botėn e plazhit. “Vajta me not deri te fuēia.” “Ai e kalon fuēinė”– ishin shprehjet mė tė dashura. Tė prekje me dorė fuēinė, si vijė ndarėse, si pikė kufitare, si hapėsirė ku e lejuara bėhej e palejueshme, kjo tė jepte drithėrimė. Aty mėsuam notin mbi kamardare kamionėsh gjigandė qė shoferėt i pėrdornin pėr familjet e tyre qė zbaviteshin me to buzė detit. Mėsuam pistat e mbrėmjes buzė detit ku gjithēka lundronte mes tymit tė qofteve, birrės, bardhėsisė sė rrobave verore, ngjyrės tė bronxtė tė lėkurės sė trupave. Nuk i ndahem kurrė plazhit tė Durrėsit. Ėshtė pėr mua plazhi mė i mirė nė botė. Nuk ka si ai. Duhet vetėm njė politikė urbanizuese, duhet kthyer nė njė qytet qė administrohet nga vetė qytetarėt e saj dhe jo nga komunat bujqėsore malore apo kodrinore qė e kanė sot nė administrim.
Kėtė verė shihja peisazhet qė japin konturet e kodrave tė Durrėsit nė perėndimin e Diellit dhe mahnitesha si njė i lojtur nga mendtė pas tyre. Mendoja : Keto peisazhe ndofta janė prehistorike. Janė njė arkeologji e qiellit. Kėshtu i kanė parė ndofta edhe tė parėt tanė mijėra vite mė parė, kėshtu i ka parė Pompei, i kanė para helenėt e Korkyrės qė erdhėn pėr tė populluar koloninė e tyre, i kanė parė kryqtarėt qė kalonin nga detet e veriut pėr tė shkuar drejt Jeruzalemit, kėshtu i ka parė edhe Ciceroni. Durrėsi ėshtė me nam. Njė qytet qė madhėshtia e tė cilit mund tė mbulohet vetėm nga menefregizmi i njė shoqėrie konsumi qė i ka bėrė qytetarėt e kėtij vendi tė harrojnė se ku jetojnė. Ata jetojnė nė njė vend tragjedish, epopesh, nė njė skenė gjigande teatri tė pėrjetshėm ku janė luajtur drama tė mėdha njerėzore. Kur lexoj debatet nė agorėn greke, sesi helenėt gjykonin pėr Durrėsin, them se ja Shqipėria europiane, rrėnja e qytetėrimit europian, Durrėsi tė vonohet pėr t’u pranuar nė Europė. Mos o Zot, nė ēfarė botė idiote dhe tė padrejtė qė jetojmė. E kush mund tė mohojė qė trekėndėshi bazė mesdhetar ishte Athinė, Romė, Durrės. Tė tjerėt ishin statcione autobuzi pėr tė shkuar nė kėto qendra tė mėdha tė qytetėrimit europian, perėndimor. Ne atėhere plazhit tė Durrėsit i thoshim “Plazhi i Tiranźs”, por nė fakt cfarė ėshtė Tirana para Durrėsit. Tirana ėshtė e Durrėsit. Atje duhet tė bėhet kryeqyteti i Shqipėrisė. Ai ėshtė kryeqyteti natyror i Shqipėrisė. I keni parė durrėsakėt autoktonė sa tė butė e tė mirė qė janė? Do Shqipėria tė trondisė botėn dhe tė hyjė menjėherė nė lajmet kryesore si shembull emancipimi? Tė bėjė zili gjithė vendeve tė tjera? Tė bėjė kryeqytet Durrėsin.

Cfare argetimesh kishit dhe si i shfrytezonit ato?
Pak. Nuk kishte lodra. Kjo ka mbetur njė boshllėk te unė. Mė qėllon edhe sot qė fshehurazi tė qendrojė pranė vitrinave tė dyqaneve tė lodrave dhe tė vėshtroj me njė kurreshtje tė paparė. Dua shumė tė kem mundėsi tė luaj me lodra fėmijėsh. Mė qėllon qė ndonjėherė, gati fshehurazi, tė blej pėr vete ndonjė tė tillė. Ka lodra pėr fėmijė qė nė fakt janė pėr tė rritur. Lodra e fundit qė bleva pėr vete ishte njė brejtės, nė ngjyrė tė murmė, prej pelushi, tamam si i gjallė. E kam vendosur diku pranė tavolinės sė punės si dekoracion, por nė fakt ai ėshtė njė loja ime qė hera herės e marr nė duar...

Luaj me statuja tė vogla nė miniaturė prej metali ose druri qė i mbledh ngado qė i shoh nė antikuare apo tregje artizanale. Ėshtė hobia ime. Loja ėshtė gjėja me serioze e ekzistencės njerėzore. Atje ku riprodhohet jeta nė forma fėmijėnore, ku bėhet prej gjasme jeta dhe vdekja, pushteti dhe paraja, lufta dhe paqja, atje ku njeriu ėshtė i lirė t’a ndėrtojė botėn sipas imagjinatės sė tij. Kam luajtur me kuticka tė vogla plastmasi qė i konsideroja si vetura tė vogla dhe i ngisja nėpėr udhėt e vogla mbi divane e mindere ose nime, sikurse thoshte gjyshja ime nga babai. Kam luajtur me peta, me litar, me komca. Futbolli artificial qė kishim shpikur qė e luanim mbi pllakat e korridorit dhe ku lojtarėt ishin figurat dhe ushtarėt e lojės sė shahut, ku topi ishte njė komēė, tėrhiqte gjithė miqtė e mi tė lagjes nė kampionate qė vazhdonin me orė dhe me ditė tė tėra.
Dikush nė familjen time mė thotė se edhe sot unė iu bėj fėmijėve dhuratė lodra tė cilat do tė mė kishin pėlqyer mua vetė po tė kisha qenė nė vendin e tyre. Dhuratat qė bėj janė njė lloj plotėsimi i egos sime tė paplotėsuar me to kur kam qenė fėmijė. Jeta vetė ėshtė njė lojė e madhe qė argėton edhe me hidhėrimet e veta.

Kinemaja nė atė kohė tė fėmijėrisė sime ishte me njė magji qė sot e ka humbur. Sot fėmijėt luajnė me vegla pune. Tmerr. Me kompjutera. Ėshtė njėsoj sikur fėmijėt e spartanėve tė luanin me shpata, ose tė bujqėve mesjetarė tė luanin me lopata. Sot kinemaja e ka humbur magjinė sepse nuk ka kuptim tė shohėsh dyzet filma nė ditė, t’i ndėrpresėsh dhe t’i vazhdosh pasi tė skuqėsh specat.
Kinemaja ėshtė rit, pasion, emocion. Mua mė duket sikur tė gjithė filmat sot janė i njejti film qė formėsohet nga njė skenar i vetėm, me fragmente tė ndryshme qė pėrsėriten pa fund, tė njejtat veshje, lėvizje, gjeste, revole, vrasje, seks, e njejta skenė. Njė mėrzi e madhe. Mė kujtohet se nė fėmijėri kinema “Republika” propozonte tė shihje tė treja seritė bashkė tė “Tre Moskjeterėve”. Nja pesė orė film. Futeshe e nuk dilje mė gjithė mėngjezin. Hyje nė mėngjez dhe dilje nė drekė. Cfarė magjije...

Kur e krijuat familjen tuaj dhe si eshte e perbere ajo?
Nė 1986, zyrtarisht, pėrbėhet nga unė, Artan Fuga, nga bashkėshortja ime, Ariana, dhe nga fėmija im.

Marredhenit qe jane krijuar mes njeri-tjerit?
Tė dashurisė sė pėrjetshme, besoj.

Deri aktualisht, ju dispononi nje jeshtshkrim tejet te pasur per nga bota akademike. Si lindi pasioni juaj per filozofine dhe kur vendoset ta ndiqni intensivisht ate?
Nuk e di. Por, nuk kisha asnjė dyshim se ishte dega qė mė pėlqente mė fort. Po tė mos mė kishte dalė ajo degė sigurisht do tė kisha vrarė veten, ose do tė kishte qenė mė mirė tė shkoja ushtar ose tė arratisesha. Sigurisht nė mėnyrė disi tė turbullt, e ngatėrroja filozofinė shpesh me teoritė sociale, me njė farė sociologjie latente, me politikėn, me ekonominė. Gjėja mė e rėndė nė filozofi ėshtė tė dish mėsimin e parPė tė pakuptuar : “Cfarė ėshtė filozofia?”. Pak vetė e dinė. Ndofta ishte metafizika qė ushqente besimi fetar i gjyshit. Ndoshta ndonjė farė ankthi pėr ekzistencėn qė mė ka shoqėruar qysh nė fėmijėri. Ndofta paradoksi i jetės me kundėrshtitė e veta, ku tė kundėrtat sikurse ju thashė, nė familjen time bashkėjetonin harmonikisht, mbase rrėfimet solitare tė tim eti pėr probleme ekonomie dhe sociale, mbase drama familjare e fshehur e nėnės sime, e sublimuar nė devotshmėri, mbase pėrrallat magjike tė gjyshes, tė dėgjuara qysh fėmijė, mbase njė dėshirė pėr tė shkuar nė sekretet mė tė thella tė shoqėrisė sė asaj kohe, qė dominohej nga filozofia dhe ideologjia. Kam frikė se dėshira tunduese qė nuk mė shqitet as sot pėr tė shkuar nė zemrėn e kraterit qė djeg. O gjej se ēfarė ka nė krater tė fshehur, o vdes, rrugė tė mesme kėtu nuk ka. Nuk e di.

Cfare mbani mend nga fakulteti dhe diplomimi?
Mbaj mend qė qysh nė vitin e parė kisha njė dėshirė pėr tė ditur gjithė programin mėsimor tė katėr viteve. Unė hyra nė Universitet nė shtatorin e viti 1973. Brenda njė vit arrita tė lexoja pothujse tė gjithė ata autorė qė konsideroheshin si klasikė dhe pėrbėnin bazėn e bibliografisė universitare tė kohės. Pasatj tre vite me rradhė mėrzitesha. I skedova nė mėnyrė analitike. Mė la mbresa tė pashoqe vepra e Engelsit mbi gjendjen e klasės punėtore nė Angli, njė punim i mirėfilltė dhe i shkėlqyer sociologjik, nuk mė bindėte fare vepra tjetėr e tij mbi origjinėn e shtetit, pronės dhe familjes, sepse mendoja se ku ishte i sigurt ai pėr ato informacione aq tė largėta historikisht. Mė dukej njė tautologji e gjallė. Mė trondiste “Dialektika e Natyrės” pėr nga forca e saj e abstraksionit, por edhe mė bezdiste pėr nga thjeshtėsimi i sekreteve tė natyrės. Njė termodinamikė e ideologjizuar universalisht. Adhuroja me frikė dhe tmerr intelektual “Kapitalin” e Marksit sepse mė dukej i pakundėrshtueshėm, por edhe qė binte nė kundėrshtim me bazat ideologjike tė regjimit komunist tė kohės, i cili deklarohej si marksist. Por marksist, nuk mund tė ishte aspak... Neverisja “Manifestin e Partisė Komuniste”, si njė parashikim absurd dhe pretencioz. Kujtoja se mėsoja historinė nga vepra e Marksit mbi “18 Brymerin e Lui Bonapartit”, por vonė mėsova se faktet historike nuk kanė qenė ashtu dhe kam pasur njė zhgėnjim tė thellė. Kurrė nuk pranoja “Materializmin dhe Empiriokrioticizmin” e Leninit sepse mė dukej se e thjeshtonte subjektiven te njeriu, por mrekullohesha nga energjia intelektuale qė clironin veprat e tij mbi kapitalizmin shtetėror, mbi kooperimin dhe shtetet e bashkuara tė Europės. Mė vinte rregull nė kokė vepra e tij mbi Imperializmin. Interesohesha pėr analizat e Stalinit mbi kontradiktat qė do tė ēonin nė Luftėn e Dytė botėrore. Mė dukej absurde dhe e paprapanueshme teoria e tij mbi gjuhėn si njė komunikim apolitik. Ja, hezitimet, vuajtjet, pėrparimet, iluzionet, rrugėt e njė tė riu tė kohės qė njihte vetėm atė pjesė tė kulturės filozofike qė i lejonte izolimi i kohės dhe gradualisht do t’i duhej tė dilte prej andej...

Si do ta pershkruanit periudhen ne te cilen keni jetuar ne France? Cfare do te veconit me se shumti?
Njėzet vjet. Ėshtė njė periudhė e jetės sime, e cila vazhdon edhe sot e kėsaj dite, pėr tė cilėn ruaj njė cast tjetėr pėr tė folur, shumė e gjatė, shumė e pasur, shumėplanėshe. Dua vetėm tė veēoj njė fakt. Atė qė tha profesori im kur i parashtrova planin tim tė punės nė vitin 1992 : “Ti paske vendosur t’a vesh kontatorin tėnd nė zero!” Isha tashmė 38 vjeē, isha i martuar, me njė fėmijė, i doktoruar nė Shqipėri, pėrgjegjės departamenti, dhe atje nisa nga e para studimet filozofike. Shpesh mė ndodhėte qė shokėt e shoqet e mia tė klasės tė ishin nga 18 ose 20 vjeē. Me t’a banoja nė konvikt. Atje i kalova edhe njė herė tė gjitha fazat qė kisha kaluar nė Shqipėri : student, doktorant, postdoktorant, pedagog i jashtėm, pedagog i brendshėm, pedagog i ftuar...
Mund t’i filloj pėrsėri nga e para nė Austri, Gjermani, Angli. Nuk pėrtoj.

Jeni autor i nje morie librash. Cili prej tyre ju ka lodhur me shume, apo ju ka marre me teper kohe?
Mė tepėr kohė mė ka marrė “Shoqėria periferike”, botuar nga Besnik Mustafaj aty nga viti 1998 nė shqip, qė mė parė ishte botuar nė frėngjisht. Pėr mua ėshtė analiza globale e tranzicionit shqiptar me tė gjitha arritjet, mangėsitė dhe veset qė e karakterizojnė. As sot nuk ėshtė zhvleftėsuar. Aty pretendoj se janė nocionet dhe veset e tranzicionit shqiptar, pa shėrimin e tė cilave as nuk duhet shpresuar qė kjo shoqėri tė gjejė qetėsi.

Mė shumė mė ka bėrė tė vuaj njė broshurė qė kam shkruar nė vitin 1982, atėhere kur isha ende nėn ndikimin e dogmatizmit ideologjik qė na formoi shkolla e atėhershme, mbi filozofėt e rinj. Unė kritikoja aėhere nė atė broshurė filozofė tė caktuar perėndimorė si Gluksman, Henri Levy, etj. Edhe sot jam kritik ndaj mendimit tė tyre, por sigurisht nga pozicione krejt tė tjera. Po aq jam kritik ndaj pozicioneve tė mia tė atėhershme. Mirėpo nė tekst kishin ngelur edhe pohime tė miat, sipas tė cilave pėrshembull shteti nuk mund t’a ndalė dot rjedhėn e historisė dhe njė ditė cdo shtet bie. E ēova librin pėr botim dhe dikush m’i vuri nė dukje si me gjysėm zėri kėrto shkarje. Atėhere mė kapi paniku i madh. Falė ndihmesės sė botuesit tė asaj kohe, mikut tim dhe kolegut tim tė tanishėm, prof. Bashkim Gjergji, arritėm qė t’a zvoglojmė dėmin qė mund tė na ishte shkaktuar nga organizmat e censurės. Ai e mban mend edhe sot se nė cfarė vėshtirėsie u ndodhėm...

Edhe pse eshte e veshtire cilin do te veconit si me te lexuarin?
“Rrota e Mundimit”, ribotuar disa herė.

Cfare pedagogu do ta klasifikonit veten?
Tė paklasifikueshėm sipas degėve tė dijes, qė janė dogma ndarėse qė i pėrbuz. Unė jam diplomuar edhe nė shkenca politike, edhe nė filozofi, edhe nė sociologji, edhe nė komunikim e informacion si edhe nė filozofinė e ekonomisė. Dua tė notoj nė pikėprerjet e tyre. Unė e pėrbuz atė model pedagogu ku ai iu teorizon studentėve vetėm pikėpamjet e veta. Unė e shoh pedagogun mė shumė si njė dispeēer tė dijeve dhe tė informacionit nė kėtė botė diverse ku jetojmė. Cfarė kuptimi ka t’i marrėsh peng studentėt dhe t’ua mbushėsh kokėn me broēkullat e tua. Auditori duhet hapur ndaj tė gjitha propozimeve intelektuale qė vijnė nga horizonte tė ndryshme tė dijes.

Kurrė nuk kam qenė njė pedagog sipas standardit klasik. Nė origjinė kam qenė dhe kam mbetur njė kėrkues shkencor dhe nė auditor pėrēoj vetėm rezultatet e kėrkimeve shkencore qė kam bėrė mbi realitetin ose mbi autorė tė tjerė. Kurrė nuk kam pėrsėritur dy herė tė njejtin leksion.

Dijet qė transmetoj janė referenciale, pra gjithėmonė tė referuara ndaj dikujt. Ndaj atyre qė konsideroj autoritete ndėrkombėtare nė dije. Kjo shpesh i ka bėrė studentė tė ndryshėm tė pyesin: “Po mendimi juaj cili ėshtė?”. Unė i ruaj studentėt nga mendimet e mia. Ose ua them, por nė atė mėnyrė qė ata tė mos e ndjejnė aq lehtė dhe menjėhere kėtė. Ėshtė shumė barbare dhe e trashė t’i thuash troē gjėrat, a thua se je i sigurt se po thua tė vėrteta tė sigurta. Ndėrtimi i fjalisė duhet bėrė me marifet qė t’ė mos refuzohet nga komunikuesi. Dikush thotė se mjeku duhet tė flasė gjuhėn e pacientit. Foli njė afgani shqip sa tė duash, ai nuk kupton, i duhet folur afganēe. Kėtej ka lindur edhe paragjykimi budallė sipas tė cilit “Fuga nuk e thotė mendimin e vet!”. Aq e kam thėnė se nuk kam lėnė gjė pa thėnė! Nė liri tė plotė. Disave duhet tu flasėsh ashpėr qė tė ndjejnė se po iu thua diēka. Por, ky nuk ėshtė stili im. Ai qė nuk kupton tė folurėn delikate, nuk meriton tė kuptojė shumė gjėra. Mė parė duhet tė qytetėrohet. Ka instanca tė tjera qė merren me kėtė punė, kopshte, shkolla. Kush nuk e ka ndjerė pickimin e gjilpėrės duhet t’a dijė se ose ka qenė i anestezuar pėrpara, ose ka qenė i mpirė, ose i ka bėrė aq mirė gjilpėra saqė nuk ka ndjerė pickimin.
Pedagogu ve notė pėr studentėt e tij, jo pėr veten e vet. Shpesh mė kap tmerri se mos leksioni im ėshtė mediokėr, apo ato qė transmetoj nė auditor janė tė paverifikuara si dije.

Cilat jane marredheniet tuaja me studentet?
Unė mendoj se duhet tė kalojnė sė paku dhjetė vjet qė njė student tė vlerėsojė si duhet njė pedagogun e vet, dhe njė jetė e tėrė pėr pedagogun pėr tė kuptuar nėse njė studenti i tij e ka merituar investimin qė ėshtė bėrė.

Sokrati, ai qė themeloi filozofinė racionaliste nė Greqinė e Lashtė, ati i filozofisė europiane, u dėnua tė pijė helmin nga qytetarėt e tjerė athinas dhe njė nga akuzat ishte se kishte prishur rininė. A mund tė ketė fat mė tė madh nė karrierė njė filozof qė e ndjen veten se duhet tė respektojė kujtimin e pasardhėsit gjigand tė tij? Tė prishi rininė, kjo ėshtė detyra e filozofit. Por, cfarė do tė thotė nė kėtė kuptim tė prishėsh rininė? Do tė thotė qė t’a ndihmosh atė t’i kuptojė botėn dhe qenien nė njė mėnyrė tė re, ndryshe nga prindėrit e tyre. Pėrndryshe pedagogu ėshtė njė mediokėr. Edukimi ėshtė njė proces prishjeje e rinisė, pėrndryshe kultura e brezit tė ri do tė qendrojė nė atė tė arkaizmit.

Prishja e brezit tė ri sot do tė thotė t’i mėsosh atij se duhet t’a pėrbuzė korrupsionin, hipokrizinė, mungesėn e e moralit, babėzinė, servilizmin, trafikun e influencės, kopenė dhe moralin e saj, egoizmin, interesin e vockėl idiot dhe tė mjerė, pėrtacinė, injorimin e tjetrit, autizmin mendor dhe kulturor, pabesinė... pra njė pjesė tė normave sunduese.

Zoti Fuga, vitet e fundit ju keni patur nje shperthim te madh mediatik dhe jeni kthyer ne nje nder ikonat e akademise se shkences. Si ndiheni per kete?
Nuk ndihem ikonė, por njeri, aq mė pak nė Akademinė e Shkencave qė nuk mė ngjan fare si njė kishė. Kam shumė gjėra ende pėr tė thėnė dhe nuk arrij t’i them. Kur i them, bien shpesh nė vesh tė shurdhėr. Kanė pėrhapur miqėsisht edhe idenė : “Mirė e ka Fuga, por janė gjėra qė nuk bėhen tani, janė pėr dekadat e ardhshme.” Forma asgjėsimi tė butė qė si specialist i komunikimit i kuptoj shumė mirė ku rrahin, dhe buzėqesh. ATĖ e helmuan, ē’a fati duhet tė presim ne pasuesit e tij? Por, kur do t’i bėjmė gjėrat? Pse e keqja bėhet sot, kurse e mira do kohė tė bėhet?
Gjithėsesi ka ardhur koha qė tė mos merrem aq shumė me studime apo reflektime tė ditės, apo punime empirike, por te pėrqendrohem nė disa libra qė prej njėzet vitesh presin pėr t’u shkruar. Nuk di kur do tė gjej kohė. Kam nė plan libra pėr filozofinė, pėr logjikėn, pėr komunikimin, si edhe pėr ekzistencėn. Nuk mund tė kėnaqemi qė pėr kėto fusha formulimi i ideve tė na vijė nga autorė tė huaj. Duhet tė pėrcillen nė shoqėrinė shqiptare nga njė shqiptar. Njė material i mbledhur, i sistemuar, qė pret si stivė drush qė presin tė hidhen nė zjarr. Po kush tė le se? Ja duhet tė japėsh intervista...

Cila eshte nje e perditshme e juaja nga mengjesi deri ne pasdite vone?
Njė ngatėrrim i pafund mes punės, gjumit, kohės sė lirė, argėtimit, kėnaqėsisė, jetės sociale, menaxhimit, shoqėrisė, jetės akademike, jetės sė kafeneve, restoranteve, shėtitjeve, ecjeve tė gjata, vizitave miqėsore, ėndėrrimit, lojės. Mė qėllon shpesh qė nė kohė tė lirė punoj, dhe kur punoj zbavitem.

Kur mė thonė tė punoj, nis e zbavitem, kur ėshtė koha e lirė, mė pėlqen tė punoj. Si mund t’i thuash t’a zemė njė filozofi : “Nė ora 8 nis tė mendosh dhe lėre mendimin ne ora 12. Bėj njė pushim dreke, dhe pastaj nė ora 14 nis tė rimendosh pėrsėri!”

Si e kaloni kohen e pushimit, apo oret e lira?
Duke punuar, pra. Unė jetoj si nė njė kamp pėrqendrimi, ku vetėm puna mendoj se mė jep lirinė. Privilegj i madh.

Pushimet tuaja per kete vit?
Nė plazhin e Durrėsit, pra, mos mendoni se do tė shkoja nė Antalia, apo nė Korfuz? Nė Durrės nė kėrthizėn e qytetėrimit europian. E dini ēfarė domethėnė tė pish njė kafe te “Tora” nė Durrės. Duket sikur pi verė nga vreshtat e Romės a tė Greqisė sė lashtė. Tź ikėn mendja fare kur mendon se kush ka kaluar andej. Shpirti i Europės
Shkruani komentin tuaj!
Të fundit nga ky opinionist